Kada
paskutinį kartą jūs buvote lauke naktį? Kai aplinkinį pasaulį
nušviečia tik žvaigždžių šviesa. Kai tamsa ir šešėliai
pradeda žaisti su jūsų vaizduote. Kai mieganti tyla tik sustiprina
jūsų pirmykštes baimes. Kai žvilgsnis į juodą dangų priverčia
suprasti savo tikrąją vietą po saule ir tarsi visatos energija ima
skverbtis į jūsų kraujagysles, pulsuoti po visą kūną, kol
galiausiai tampa nebeįmanoma ištverti žemės sukimosi. Kai baimė
sukausto judesius ir pakerta kojas. Vaizduotė gali būti galingas
ginklas. Bet nemokant jo naudoti, šis ginklas gali atsisukti prieš
tave patį. Kimblis nebebijojo savo vaizduotės. Jis jau senai žinojo
kas slepiasi naktyje. Jis tai matė. Jis pats buvo netoli nuo
naktinio padaro. Šis padaras tūnojo jo viduje. Šis padaras buvo
jis. Bet ne vidinis monstras buvo šios nakties užduotis. Ne
vaizduotė. Ne miegančių eglių šakos, kurios tiesė savo godžius
čiuptuvus link žmogaus silueto. Erikas Kimblis lūkuriavo šalia
apleisto pastato vartų. Kažkada ištaigingas viešbutis su
restoranu ir aristokratiško parko liekanomis. Viskas kas liko iš
senųjų laikų didybės ir prabangos. Erikas delsė. Nors su savimi
turėjo visą savo ginkluotę jis nebuvo tikras, kad iš to bus
kokios nors naudos. Jis nežinojo kaip nugalabyti šios nakties
monstrą. Šis padaras senesnis už visus Eriko žinomus saugotojus.
Jam teko sutikti daug nakties padarų. Daug kartų žvelgti į
mirties nasrus ir vis išsisukti. Išlikti gyvam, prisitaikyti,
adaptuotis ir išgyventi bet kokia kaina. Tai slypi žmogaus genuose.
Kimblis buvo žmogus. Kažkada. Tai buvo prieš dešimt metų. Ir
tada. Per vieną naktį. Viskas pasikeitė. Jis liko žmogumi. Bet
kartu jis tapo dar kažkuo. Niekas, net ir seniausi saugotojai bei
nakties padarai, niekas negalėjo paaiškinti kuo jis tapo. O gal kuo
dar taps. Dešimt metų Erikas Kimblis ruošėsi kovai. Dešimt metų
jis kovojo. Bet šios nakties padaras kankino, žudė ir naikino
ištisą tūkstantmečius, o gal net ir daugiau. Jis buvo iš
pirmykščių laikų. Kai žmonija dar tik ropojo iš savo lopšio.
Galbūt saugotojai ir buvo sukurti tam, kad saugotų žmoniją nuo
šio blogio. Bet Erikas nežinojo nei vieno saugotojo, kuris galėtų
bent iš tolo lygintis su Šauliu. O ką jau šnekėti apie
Svarstykles ar Liūtą. Net Kimblio mokytojas pralaimėjo kovą. Visa
organizacija buvo sunaikinta. O tie kas nepabėgo ir nepasislėpė,
dabar buvo priversti tarnauti Zodiakui. Net ir po savo mirties jie
negalėjo ilsėtis ramybėje. Kimblis norėjo atkeršyti už Liu.
Tačiau jis nežinojo net to kaip išgyventi šią naktį. Bėgti
nebebuvo kur. Slėptis tuo labiau. Beliko tikėtis, kad monstras jo
viduje padės Erikui ištemti tiek ilgai, kiek reikės. Kiek reikės
tam prakeiktam Zodiakui išlysti iš savo slėptuvės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą